Atsakymai į tėvų klausimus apie patyčias tarp vaikų

---

Kokios pagalbos tikėtis iš psichologo?

Psichologas nėra gydytojas, todėl jis negali diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimus. Psichologas siekia padėti besikreipiantiems asmenims išsiaiškinti, suprasti bei spręsti asmenines arba tarpasmenines su psichologine savijauta ar elgesiu susijusias problemas.

Kuo psichologas užsiima mokykloje?

Išskiriamos kelios mokyklos psichologo veiklos sritys: psichologinis įvertinimas, konsultavimas, švietimas, psichologinių problemų prevencija. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Psichologinis įvertinimas yra specialiųjų metodikų panaudojimas siekiant nustatyti vaiko intelektinių gebėjimų stipriąsias ir silpnąsias puses, išsiaiškinti mokinio psichologinių, asmenybės ir ugdymosi sunkumų priežastis.

Psichologinis konsultavimas yra darbas su mokiniu, jo tėvais (ar globėjais) ir mokytojais siekiant išanalizuoti ir padėti spręsti su vaiko psichologine savijauta ar mokymusi susijusias problemas.

Psichologinis švietimas tai užklasinės veiklos ar klasės valandėlių metu organizuojamos paskaitos, pranešimai mokiniams, tėvams, mokytojams psichologijos, pedagoginės ir socialinės psichologijos klausimais.

Psichologinių problemų prevencija tai prevencinių programų, padedančių išvengti psichologinių, asmenybės ir mokymosi problemų organizavimas ir įgyvendinimas.

Psichologinė pagalba mokykloje teikiama, kai :

• mokinys į psichologą kreipiasi savarankiškai;
• prašo mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai);
• prašo mokytojai, gavę tėvų (globėjų) sutikimą;
• kai kreipiasi kitų institucijų atstovai, rūpindamiesi vaiko problemomis.

Kokiais klausimais galima kreiptis į mokyklos psichologą?

Tėvams rekomenduojama kreiptis į mokyklos psichologą, jei:

• Norite sužinoti vaiko mokymosi sunkumų priežastis ir spręsti su jais susijusias problemas (mokyklos nelankymo, motyvacijos stokos, nepažangumo ir kt.);
• Norite, kad būtų įvertintos vaiko gebėjimų stipriosios ir silpnosios pusės, specialieji ugdymosi poreikiai;
• Pastebite vaiko bendravimo sunkumus (vaikas uždaras, sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais, patiria patyčias);
• Vaikas turi emocinių ar elgesio problemų (perdėtas jautrumas, baimingumas, emocijų valdymo sunkumai, agresijos protrūkiai ir kt.);
• Vaikas susidūrė su krizine situacija (tėvų skyrybos, šeimos nario mirtis, sunki trauma, patirta fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta);
• Siekiate sustiprinti santykį su vaiku, bendravimo ir auklėjimo įgūdžius;
• Pasikeitė vaiko elgesys ir tėvai neatranda elgesio pokyčių priežasčių.

Kaip vyksta konsultavimas mokykloje?

Dėl vaiko konsultavimo paprastai tariamasi telefonu arba atėjus į kabinetą, kur skiriamas laikas pirmai konsultacijai. Konsultacijos metu išsamiai aptariama problema, apibrėžiamas konsultacijų laikas ir susitikimų dažnumas.Taip pat sutariama, ar pagalba bus trumpalaikė ar ilgalaikė. Paprastai su vaiku susitinkama kartą per savaitę, konsultacija trunka vieną pamoką, t.y. 45 min.

Nedelskite – sunkumai lengvesni, kai su kuo nors apie juos pasikalbi!

Ką dar reikėtų žinoti apie psichologo darbą mokykloje?

• Psichologas neišsprendžia Jūsų vaiko problemos už Jus. Tik bendradarbiaudamas su vaiko tėvais, mokytojais psichologas gali padėti ieškoti ir analizuoti galimus problemos sprendimo būdus.
• Sunkumai, kuriuos tėvai dažnai vadina „mokykliniais“, neretai būna šeimyninių, ankstyvosios vaikystės problemų, netinkamo auklėjimo pasekmė. Tokiu atveju pagalba teikiama ne vien vaikui, bet ir tėvams padedant atkurti pozityvius, sveikus santykius su savo vaikais.
• Svarbu suprasti, kad pas psichologą gali lankytis bet kuris sveikas žmogus, kuris yra sutrikęs arba išgyvena sudėtingą gyvenimo periodą ir jaučia, kad vienas su tuo nesusitvarkys.
• Informacija, kurią psichologas gauna konsultacijų metu, yra slapta ir viešai neskelbiama.
• Kai vaikas ateina pas psichologą ne savo noru (o mokykloje taip nutinka dažnai), yra didesnė priešinimosi konsultavimui tikimybė, neretai tokiam vaikui būna sunku suprasti bendravimo su psichologu prasmę. Tokiais atvejais tėvams svarbu kalbėtis su vaiku apie vizitus pas psichologą bei ko per juos galima tikėtis.
• Lankydamiesi pas psichologą, Jūs užimate ne pasyvią „pacientų“ poziciją, o aktyvią, suinteresuotų asmenų poziciją, rodančių norą kartu spręsti problemą abipusiu susitarimu. Be bendradarbiavimo psichologo darbas būna beprasmis.

Kiekvieno vaiko gyvenimas, lydimas natūralios jo raidos, kartais iškelia vaikui bei šalia jo esantiems suaugusiems (tėvams, mokytojams) nelengvų užduočių ir iššūkių. Pavyzdžiui: Kaip padėti vaikui prisitaikyti prie mokyklos, naujame vaikų kolektyve? Kaip labiau pasitikėti savimi? Kaip tvarkytis su savo pykčiu, liūdesiu, baime? Ir daugelis kitų.

Dažnai šie klausimai puikiai išsisprendžia, padedant tėvams, pedagogams, draugams, kurie išklauso, supranta ir palaiko. Tačiau kartais iškilusioms problemoms įveikti tokios pagalbos nebepakanka. Neretai pačių tėvų stiprus susirūpinimas dėl vaiko sunkumų ir gali būti signalas, kad galima kreiptis papildomos pagalbos pas specialistą.

Šiuo informaciniu lankstinuku siekiama suteikti jums daugiau žinių apie mokykloje teikiamą psichologinę pagalbą bei padrąsinti kreiptis, kilus sunkumams.

Lankstinukas – psichologinė pagalba mokykloje

---

Tėvams apie mokykloje teikiamą specialiąją pagalbą

Gerbiami tėveliai, 

Šiame straipsnyje suteiksime jums žinių apie vaikus, kurie turi mokymosi sunkumų bei apie specialiąją pagalbą šiems mokiniams. Jei Jūsų vaikas patiria sunkumų besimokydamas, nepalikite jo su savo problemomis, domėkitės vaiko ugdymu, bendraukite su auklėtoju, logopedu, specialiuoju pedagogu, socialiniu pedagogu, psichologu. Visų šių specialistų tikslas yra padėti Jūsų vaikui įveikti sunkumus.

Jeigu vaiko raida ir pasiekimai atitinka jo amžiui būdingą lygį, neiškyla sunkių, neįveikiamų elgesio problemų, jo aplinka palanki ugdymuisi, dažniausiai auginant vaiką pakanka tėvų (ar globėjų) ir pedagogų pastangų.

Kita vertus, daliai vaikų reikia ne tik tėvų, pedagogų, bet ir specialistų: logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo ir kt. pagalbos. Kitais žodžiais tariant – švietimo pagalbos. Tai specialistų teikiama pagalba vaikams, jų tėvams ar globėjams bei juos ugdantiems pedagogams, siekiant padidinti ugdymo(si) veiksmingumą (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).

Mokymosi negalės signalai:

Jei tėvams kyla įtarimų, kad keleto mėnesių sulaukęs vaikas nereaguoja į garsus, būtina patikrinti jo klausą. Nustačius kurtumą ar kitus žymius klausos sutrikimus, tėvai kartais laukia, kol vaikas paaugs, manydami, kad kūdikystėje ir ankstyvajame amžiuje švietimo pagalba mažyliui dar neteikiama. Tačiau kurčiam vaikui jau šiame amžiuje ypač reikalinga specialistų pagalba, kad būtų vystoma jo kalba.

Anksti švietimo pagalbos taip pat reikėtų kreiptis, jeigu kyla abejonių, kad vaikas nemato ar jo regėjimas yra labai silpnas, jei vaikas turi judėjimo sutrikimų, jei labai vėluoja vaiko raida ir kt. Artimiausią ankstyvosios intervencijos, reabilitacijos centrą jums gali nurodyti poliklinikos gydytojas, pedagoginė psichologinė tarnyba, savivaldybės specialistas, atsakingas už švietimo pagalbos vaikams teikimą, ar socialinis pedagogas.

6 metų vaikas:

• Sunkiai eina ištisine linija.
• Nelipa laiptais.
• Paklaustas nepasako apie savo jausmus (linksma, pykstu, liūdna).
• Žaisdamas nemėgdžioja suaugusiųjų veiksmų („… taip kaip tėvelis“, „… taip kaip mamytė“).
• Nesuranda sau užsiėmimų.
• Nenumato galimų pavojų (pvz., nesustoja prie gatvės prieš ją pereidamas, nesisaugo atvažiuojančio transporto).
• Nerūšiuoja daiktų pagal vieną požymį.
• Nepasako savaitės dienų, nors buvo to mokomas.
• Nenusako paprastų veiksmų sekos.
• Paveikslėlyje neranda nelogiškumo (pvz., vasarą vaikai leidžiasi nuo kalnelio rogutėmis).
• Negeba papasakoti paprastų kasdienių įvykių.
• Blogai girdi ar mato.

---

Kodėl ir kada reikalinga logopedo konsultacija?

Tėvai ne visuomet pastebi vaiko kalbos sutrikimus.

•  Taisyklinga kalba suteikia daugiau galimybių pasiekti savo tikslus.
• Netaisyklingai kalbantys žmonės jaučia nepasitikėjimą savimi, vengia bendrauti.
• Laiku nepašalinti kalbėjimo ir kalbos sutrikimai įsitvirtina ir vėliau tai atlikti daug sudėtingiau ir užtrunka žymiai ilgiau.

Kada reikalinga logopedo konsultacija vaikui?

• manote, kad Jūsų vaiko kalbos raida atsilieka nuo bendraamžių kalbos raidos
• vaikas nenoriai kartoja žodžius ar sakinius, kuriuos girdi
• 1,2-1,5 metų vaikas netaria nė vieno žodžio
• 2 metų vaikas netaria trumpų frazių
• 1-1,5 metų vaikas nereaguoja į žodinius prašymus
• 1-2 metų vaikas visiškai ar iš dalies nesupranta į jį nukreiptos kalbos
• vaikas kalba „sava“, aplinkiniams nesuprantama kalba
• 4-5 metų vaikas netaisyklingai taria garsus
• vaiko siauras žodynas ir jam sunku rišliai kalbėti, pasakoti
• vaikas nuolat kalba labai greitai, savo mintis reiškia paskubomis
• vaikas kalbėdamas kartoja skiemenis, garsus, t.y. sutrikęs vaiko kalbėjimo sklandumas
• vaikas turi kalbos sutrikimą ir auga dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje.

3-5 metų vaikams bet kuriuo atveju rekomenduojama logopedo konsultacija. Šiame amžiaus tarpsnyje daug vaikų garsus taria netaisyklingai. Ar tai normalu (fiziologinis šveplavimas), ar sutrikimas, nustatys logopedas.

Kada reikalinga logopedo konsultacija moksleiviui?

Vaikas jau ruošiasi eiti į mokyklą, bet:

• vis dar netaisyklingai taria garsus arba juos painioja kalbėdamas
• Jūs manote, kad jo kalba ir kalbėjimas nėra pakankamos plėtros
• Jūs manote, kad jis dar nepasirengęs, nes sunkiai sukaupia dėmesį, nesidomi raidėmis, skaičiais
• vaikas jau moksleivis, bet sunkiai sekasi rašyti ir/ar skaityti.        

---

Kaip ruošti vaiką mokyklai?

Artėjantys mokslo metai kelia nerimą daugeliui tėvų. Visi žino, kad mokyklinukui reikia nupirkti ne tik kuprinę. Tačiau labai svarbu ir tai padaryti laiku. Tam, kad vaikas jaustųsi gerai artėjant mokslo metų pradžiai, mokyklos reikmenis kartu su juo reikėtų pirkti ne paskutinėmis vasaros dienomis. Būsimiems pirmokams, o ir vyresniems reikia laiko pabūti su naujais daiktais, juos pačiupinėti, pasidžiaugti, „parepetuoti“ mokyklą. Taip vaikui kyla įvairiausių klausimų, įsivaizdavimų susijusių su būsima mokykla, formuojasi tinkamas nusiteikimas.

Labai svarbu tėvams atsakyti į vaiko klausimus, kalbėtis su juo, galbūt papasakoti savo mokyklinių metų istorijų, paruošti psichologiškai. Namiškių padrąsinimas ir dėmesys teigiamai veikia vaiko požiūrį į mokyklą  ir  jo pasiekimus.

Mokykloje reikalingi įvairūs gebėjimai, tokie kaip išlavėjusi kalba, koordinuotas judėjimas, savęs suvokimas ir savigarba, savikontrolė, susivaldymas, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai. Šie gebėjimai turi būti ugdomi ne tik vasarą prieš mokyklą. Kiekvieni vaiko augimo ir vystymosi metai bei visas ugdymo ir auklėjimo procesas yra svarbus vaiką ruošiant mokyklai. Psichologiškai ruošiant vaiką jam būtina sudaryti sąlygas dirbant patirti sėkmę, ugdyti jo vidinę motyvaciją išmokti naujų dalykų. Mokymosi procesui reikia daug pastangų ir valios. Derėtų vaiką skatinti darbą padaryti iki galo, kad padaręs jaustų pasitenkinimą, padėti vaikui „išgyventi“ susidūrus su nesėkme, įtikinant, kad sunkumas yra laikinas dalykas, galbūt papasakoti kokią nors istoriją. Paprastai vaikai mėgsta klausytis įvairių pasakojimų, prašo juos papasakoti dar kartą.

Mokykloje vaikui reikės susitaikyti, jog daugelį dalykų teks daryti prieš savo norą – „pirmiausia pamokos, paskui žaidimai“. Kad šio „norų tramdymo“ jau būtų išmokta, prieš mokyklą reikėtų dažniau tai  praktiškai taikyti namuose. Vaikas turi turėti jo amžiui tinkančių pareigų, darbų, kuriuos atlikęs jis gali užsiimti jo mėgstama veikla. Kaip pavyzdys galėtų būti knygos skaitymas, būtinų kasdienos darbų atlikimas, o po to žaidimas kompiuteriu ir t.t.

Vaiką derėtų mokyti pačiam susitvarkyti tualeto reikalus. Tiek dažnas lakstymas į tualetą, tiek visiškas atsisakymas naudotis tualetu mokykloje nėra gerai. Tai glaudžiai susiję su vaiko emocine būsena.

Kaip išmokyti vaiką mokyklai reikalingų įgūdžių?

Mokymuisi reikėtų išnaudoti kasdienio šeimos gyvenimo situacijas. Labai svarbu, kad mokymasis vyktų natūraliai ir būtų smagus. Nereikėtų  persistengti skatinant didaktinius pokalbius ir užverčiant vaiką užduotimis – taip jis gali prarasti norą mokytis. Labai griežtų ir kontroliuojančių tėvų vaikai neretai sunkiau sukaupia dėmesį ir priešiškai reguoja į mokyklą. Galėtų pagelbėti trumpa atmintinė tėvams:

• Mokykite vaiką apsirengti, nusirengti, susidėti savo rūbus (šio įgūdžio prireiks po kūno kultūros pamokų).
• Pratinkite vaiką užbaigti pradėtą darbą bei kruopščiai jį atlikti.
• Skatinkite susitvarkyti savo darbo vietą (pasibaigus vienai pamokai reikės greitai pasiruošti kitai).
• Pratinkite išklausyti kalbantį žmogų (tai padės įsiklausyti į mokytojos aiškinimą bei skelbiamą užduotį).
• Mokykite vaiką orientuotis erdvėje (kairė, dešinė, kairės pusės apačia, viršus ir pan.). Taip bus lengviau orientuotis sąsiuvinyje ir vadovėlyje.
• Kelionių, išvykų metu stebėkite įvairius užrašus, tarkite raides, skiemenis, žodžius, dainuokite.
• Skaičiuokite (kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų….), lyginkite ko yra daugiau, ko mažiau.
• Pratinkite skirti kairę ir dešinę puses (vaikai dažnai painioja rankas, nežino į kurią pusę suktis).
• Klausinėkite vaiko “kodėl?“,  tegul jis atsako „todėl, kad…“.  Prašykite atsakyti pilnais sakiniais (tai padės rašant rašto darbus).
• Mokykite naudotis žirklėmis
• Mokykite dirbti su popieriumi. Parodykite, kad norimą figūrą galima iškirpti ir lapo krašte, ne tik viduryje.
• Skatinkite vaikus kurti pasakojimus, juos iliustruoti piešiniais. Mokykite deklamuoti eilėraščius išraiškingai, aiškiai, neskubant.
• Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais daiktais. Tegu vaikas mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės. Taip rugsėjo mėnesį vaikas daugiau dėmesio galės skirti kitiems dalykams.
• Įpratinkite vaiką saugiau elgtis gatvėje, parodykite saugiausią kelią į mokyklą.
• Nepamirškite fizinės veiklos, judėjimas padeda atpalaiduoti kūną po įtemptos veiklos.

Ar reikia iš anksto moksleivius pratinti ruoštis mokyklos rutinai, anksčiau ryte keltis, visada laiku eiti miegoti?

Likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios reikėtų vaiką pratinti prie būsimos dienotvarkės. Pirmiausiai derėtų sureguliuoti svarbiausius fiziologinius poreikius, kaip miegą, mitybą, vaiko saugumą. Miego, mitybos laiką reikėtų kuo priartinti prie būsimos mokslo metų dienotvarkės. Taip vaikui bus lengviau adaptuotis mokykloje, vaikas bus linksmesnis, norės eiti į mokyklą. Gera, aiški dienotvarkė visada padeda sutvarkyti iškilusias nedideles elgesio ir emocines problemas.

Ar pasiruošimas mokyklai reikalingas tik būsimiems pirmokams?

Po ilgų vasaros atostogų mokyklinę veiklą prisiminti reikia ir vyresniems, jiems galioja tie patys, anksčiau išvardinti patarimai. Tik šiuo atveju patarčiau daugiau su vaiku kalbėtis apie jų draugus, vaiko vietą draugų tarpe, konkurenciją, susidūrimą su agresija, savitvardos įgūdžius kolektyve, pripažinimą. Per didelis susirūpinimas tik mokslo pasiekimais, vaikui kelia didelę įtampą. Ją nuima mėgiama veikla, mokslo draugų ratas. Gerai nusiteikę vaikai geriau mokosi, domisi įvairiais dalykais.

Kaip nuspręsti, ar vaikas pasirengęs mokyklai? Kaip įvertinti jo kompetencijas, nuostatas, savarankiškumo įgūdžius?

Pradinio ugdymo pirmą klasę vaikas pradeda lankyti, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 7 metai. Pradinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau, jei vaikas tokiam ugdymui subrendęs. Amžius yra svarbus, bet ne vienintelis subrendimo mokyklai veiksnys. Visi vaikai vystosi pagal tam tikrus dėsningumus, tačiau skirtingų vaikų raidos tempai gali būti labai įvairūs. Dažniausiai septynmetis jau moka paklusti kitam suaugusiam asmeniui, kai šalia nėra tėvų ir mokėti elgtis didesnėje vaikų grupėje. Vaikas turi būti pajėgus suvokti, kad jo reakcijos sukelia kitų reakcijas. Svarbiausi požymiai, rodantys vaiko brandumą mokyklai:

• Socialinė-emocinė branda: mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti su kitais žmonėmis (vaikais ir suaugusiais), laikytis taisyklių. Vaikas turėtų mokėti pasakyti svarbiausią asmeninę informaciją (vardą, pavardę, adresą), žinoti šeimos sudėtį, ką dirba jo tėvai. Jis turi būti tiek savarankiškas, kad galėtų pats apsitarnauti (nueiti į tualetą, persirengti, pavalgyti). Taip pat – būti pajėgus atsiskirti nuo tėvų keletui valandų ir saugiai jaustis kitų žmonių draugijoje. Vaikas turi gerai save vertinti Pasitikintys savimi vaikai nori imtis naujos veiklos, nes tiki, kad jiems pavyks, ne taip jautriai reaguoja į nesėkmes, nepasisekus iš pirmo karto, vėl mėgina. Vaikas turi pajėgti susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo. Socialiai ir emociškai brandus savo amžiui vaikas gali susivaldyti, kai yra piktas, nepatenkintas ar patyręs nesėkmę – jis žino, kad nepriimtina muštis, rėkti, gadinti daiktus. Jis neverkia vos tik kas nutinka ir nėra pernelyg drovus. Toks vaikas moka prisitaikyti prie kitų, palaukti savo eilės. Jis domisi aplinkiniais, supranta kitų jausmus ir moka į juos reaguoti, pripažįsta kitų žmonių teises.
• Intelektinė branda: reikalingų mokymuisi pažintinių gebėjimų išlavėjimas, bendros žinios. Vaikas žino nemažai įvairių žodžių, gali papasakoti savo įspūdžius, kuria istorijas. Aiškiai taria daugumą kalbos garsų. Jam suprantama skaičių sąvoka, tokios daiktų savybės kaip dydis, svoris, spalva. Vaikas įsimena dainelių žodžius, eilėraščius. Samprotauja, daro išvadas, pastebi daiktų panašumus ir skirtumus, gali klasifikuoti juos pagal formą, spalvą, dydį, moka pasakyti formų ir spalvų pavadinimus. Skiria garsus, atpažįsta raides, gali kai kurias jų, bent jau savo vardo, parašyti.
• Nuostata tapti mokiniu. Vaikas nori mokytis, suvokia save kaip būsimą mokinį, aktyviai domisi pasauliu, smalsauja, klausinėja, mėgsta vartyti knygas, prašo paskaityti, domisi raidėmis.
• Vaiko sveikata ir fizinis pajėgumas. Turi būti pakankamai išlavėję vaiko judesiai, gera pirštų-riešo motorika bei akių-rankų koordinacija. Vaikas turėtų gerai kopijuoti linijas, figūras, spalvindamas laikytis kontūrų, taisyklingai laikyti pieštuką.

 Lina Maročkienė, vaikų ir paauglių psichiatrė.

---

Kaip tėvams suprasti savo paauglius?

Ar įmanoma surasti bendrą kalbą, kai vaikas jau nebe vaikas, bet dar ir nesuaugęs? Pakalbėsime apie labiausiai paplitusias problemas ir patį sunkiausią paauglystės periodą – 12–16 metus, kai vaiko nepilnavertiškumo jausmas pasiekia aukščiausią tašką, kai paauglys jaučia nuolatinį suaugusiųjų spaudimą ir yra priekabiai vertinamas bendraamžių.

Būtent šiuo periodu žmogus yra mažiausiai atsparus išorės poveikiui, jis nepasitiki savimi ir yra lengvai paveikiamas suaugusiųjų spaudimo. Jo asmenybė dabar gali pasikeisti negrįžtamai. Išties, turėtų būti liūdna ir pikta, kad mažas žmogus ima ir nusprendžia, jog jau užaugo ir nuo šiol gali daryti, kas tik šauna į galvą. O šauna dažniausiai visiškai priešingi dalykai, nei norėtume mes, tėvai.

Paauglių blaškymasis ir savo gyvenimo „gadinimas“ turi labai daug priežasčių, tačiau viena svarbiausių yra atsiskyrimas nuo tėvų. Pastarieji nuolat naudoja kai kuriuos bendravimo su paaugliu metodus: nustato tam tikras taisykles, nurodo natūralias netinkamo elgesio pasekmes, išsako savo jausmus, bando jį padrąsinti.

Dažnai tėvai psichologams išsako labai panašias bendravimo su paaugliu problemas. Pabandysiu jas išvardinti. Viena iš tėvų dažnai minimų problemų – paauglys visiškai negirdi ar nenori girdėti tėvų išsakytų pastabų ar paliepimų, nurodymų ką nors atlikti. Tokiu atveju, kreipdamiesi į paauglį, kalbėkite mažiau, o ne daugiau. Tik tada padidės tikimybė, jog būsite išgirsti ir suprasti. Kodėl? Todėl, kad jiems reikia daugiau laiko įsisąmoninti tai, ką išgirdo (skiriasi jūsų ir paauglio informacijos perdirbimo greičiai).

Pasistenkite kalbėti trumpai ir aiškiai, venkite ilgų monologų. Tokiame amžiuje vaikas tampa imlesnis, kai žino, jog jam neteks klausytis ilgų pamokslavimų. Jei norite paprašyti vieną kartą susitvarkyti kambarį, pasakykite: „Kai galėsi, įsijunk į ,,švaros dieną‘‘ savo kambaryje“.

Kadangi tėvai užsiėmę ir paskęsta kasdienybės darbuose, dažnai jau po darbų nebesugeba parodyti teigiamų emocijų, o tik išreiškia neigiamas, nes jaučiasi pavargę ir nemoka kalbėti ramiai, nepakeltu balso tonu. Paaugliai tada sako: koks tikslas man ką nors pasakoti, kas pasisekė, kas ne, vis tiek rėks, šauks. Koks tikslas kažką pasakoti?

Todėl mokykitės, mieli tėvai, kantrybės ir kalbėkite mandagiai, draugiškai – taip, kaip norite, kad su jumis bendrautų. Ir ramiai, ir tyliai. Jei esate labai susijaudinę, neverta pradėti pokalbio. Susierzinimą, agresiją iškart perima vaikas, o tuomet jau jis tikrai jūsų neišgirs. Paauglystėje vaikas yra emociškai nestabilus, tai lemia hormoniniai organizmo pokyčiai. Norėdami ką nors sakyti, užmegzkite akių kontaktą su vaiku. Įsitikinkite, kad vaikas jus mato (jei nežiūri, paprašykite, kad pažvelgtų į jus). Žiūrėdami į akis galite formuluoti prašymą ar klausimą. Tai išmoko vaiką klausytis.

Kodėl toks geras ir ramus vaikas staiga taip pasikeitė: nebeklauso, visą laiką ginčijasi, grubiai atsikerta? Tokio elgesio priežastis – atsiradęs poreikis pasijusti suaugusiu. Noras būti suaugusiu yra, o paties suaugimo dar nėra. Paauglys dar negali naudotis tomis privilegijomis, kurios suteikia žmogui suaugusiojo statusą, tačiau jis jau neteko pranašumų, kuriuos teikė vaikiškas amžius. Paauglys nežino, kaip jam išreikšti savo suaugimą. Paauglystėje troškimas dominuoti atsiranda tuomet, kai vaikas jaučia padidėjusį pritarimo poreikį, save nuvertina arba paprasčiausiai – neturi komunikavimo įgūdžių.

Paauglys mąsto: „Jei man pavyks pasiekti savo, draugai mane gerbs. Pirmauti smagu, bet negalima nuolat užgožti ar užgauti kitų. Galbūt mažame savo draugų ratelyje jis ir lyderis, tačiau kitame, naujame rate bus tik išsišokėlis. Paaiškinkite, jog daugumoje situacijų, kad tave pripažintų lyderiu, turi „atstovėti eilę“. Žymiai svarbiau mokėti kontroliuoti savo nuotaikas, mokėti laukti ir paisyti „eiliškumo“, o ne draskyti akis.

Jei pastebėjote paauglio įžūlumą, grubumą, iš karto turite pasakyti, jog jis peržengė ribą. Bet pastabas nukreipkite į elgesį, o ne į vaiko asmenybę. Pavyzdžiui: „Kai aš su tavim kalbu, tu vartai akis – taip rodai nepagarbą. Prašau daugiau taip nedaryti.“ Arba: „Neleisiu tau sakyti „Atstok“, kai su tavimi kalbu. Pasistenk, kad man daugiau nereiktų tau šito kartoti.“

Leiskite jam pajusti savo reikšmingumą, kad jis neimtų ieškoti kitų būdų tai patirti. Dažniau tarkitės, diskutuokite įvairiais šeimos klausimais. Galbūt jis pasiūlys visai šaunią mintį, sprendimą. O ir įžūliai elgtis tokioje situacijoje nėra jokios būtinybės. Grubumas čia atrodytų netgi vaikiškai. Negalvokite, kad paauglys pats viską žino ir turi elgtis teisingai. Jam vis dar labai reikia jūsų autoriteto. Tik pasistenkite, kad visa tai vyktų kaip draugiškas pokalbis, o ne paskaita. Nesivelkite į konfliktą. Beje, nereikia demonstratyviai dūsauti, kraipyti galvos ir kitaip rodyti savo susierzinimą, vaidytis. Ši taktika tik pablogina situaciją. Praktika rodo, kad paaugliai nustoja kalbėti ir elgtis grubiai, kai mato, jog tai neefektyvus būdas atkreipti suaugusiųjų dėmesį.

Laikykitės neutraliai, neatsakykite. Pavyzdžiui, įsižiūrėkite kažkur į tolį, arba užsidarykite kitame kambaryje. Tiesiog atsisakykite tęsti pokalbį kaskart, kai vaikas tampa grubus. Pastabas turite sakyti tik jam vienam, o ne prie kitų suaugusiųjų ar jo draugų paauglių, nes paaugliai labai jautriai reaguoja į bet kokią išsakytą kritiką jų atžvilgiu. Taip galite sulaukti išreikštos opozicijos ir didesnio grubumo bei agresyvumo.

Dar viena dažnai sutinkama problema – melavimas. Paauglys meluoja, kad atkreiptų dėmesį. Sunku nesureaguoti, bet pasistenkite išlikti ramūs, nes riksmas ir pamokslai neprivers jo nemeluoti, bet pastūmės bėgti kuo toliau. Pasirinkite metodą, kuris padėtų sustabdyti jo melavimą. Pavyzdžiui, jei jis pamelavo kuriam nors šeimos nariui, tegul rašo atsiprašymą tam žmogui, kuriam melavo – ir jums, ir vaikui bus naudinga, nes jūs pabandysite jį suprasti, kodėl jis taip pasielgė.

Pasitelkite argumentus, pavyzdžius, kurie suprantamai parodytų, kad melas gali sukelti didelių nemalonumų, gali stipriai nukentėti reputacija, netekus bendraamžių pasitikėjimo. Melas skaudina, ypač artimuosius. Paklauskite paauglio taip, kad jis pats suprastų, kuo gali baigtis toks elgesys: „Kaip man tavim tikėti toliau, jei nesilaikai duoto žodžio?“

Paauglystė – sudėtingas procesas. Kartais atrodo, kad geriausias būdas būti su šio amžiaus tarpsnio žmogumi tiesiog tikint, kad tai, ką jis gavo iki šiol, yra tvirta, teisinga ir jis prie to sugrįš. Ramiai rodant savo pasitikėjimą ten, kur išties yra jo vertas, ir nepasitikėjimą tose vietose, kur jis buvo žlugdomas. Nuolatos džiaugtis ne tik pasiektais rezultatais, bet ir pastangomis. Stenkitės, mieli tėveliai, išlaikyti savo vidinę ramybę, nuo kurios taip pat priklauso jūsų suvokimas ir bendravimas su jūsų paaugliu.

 Jolanta Bogužienė, psichologė